Buvęs lošėjas yra pralaimėjęs šešiaženkles sumas

Konstantinas – kompulsyvus lošėjas, narkomanas ir alkoholikas. Jau 2 metus jis neliečia šio trikampio ir su šypsena veide sako: „Man taip gera gyventi – aš už save džiaugiuosi.“ Labiausiai vyras dėkingas savo mamai, iš pradžių dengusiai sūnaus skolas imant paskolas iš banko, o vėliau padėjusiai ištrūkti iš priklausomybių liūno Konstantinui širdį suspaudusiais žodžiais.

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kiekvieną trečiadienį kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Kiek daugiausiai esi pralošęs?

– Esu pralošęs šešiaženkles sumas, o prasiskolinęs – penkiaženkles. Sumų nepasakysiu, bandžiau skaičiuoti – 300 ar 400 tūkst. eurų... Ne esmė, kiek pralošiau. Jeigu pradėčiau galvoti, kiek pralošiau, grįžčiau į lošimo vietą, nes bandyčiau viską atsilošti.

– Iš kur gaudavai tiek pinigų?

– Pralošinėjau savo pinigus, vėliau pradėjau pralošinėti mamos pinigus. Pradėjau pralošinėti draugų, darbdavio pinigus... Turiu galvoje, pardavinėti darbo įrankius.

– Ar aplinkiniai suprato, kad tu turi problemų?

– Neįmanoma nesuprasti. Ypač mama… Ji nuolat skolindavosi iš banko. Pervedė didelę sumą pinigų ir man iš ryto skambino. Aš to net neprisimenu, turbūt sėdėjau prie stalo labai girtas. Ji man vėliau sakė: „Aš tau paskambinau 6 val. ryto, o tu sakei: netrukdyk, aš žaidžiu kortomis.“ Sakė: tada ir supratau, kad kažkur esi įklimpęs.

– Kas tau labiausiai padėjo?

– Mama man padarė didžiausią paslaugą, ji panaudojo mano ginklus prieš mane patį. Ji mane labai myli ir yra labiausiai nukentėjusi nuo mano lošimų, nes buvo pagrindinis žmogus, kuris dengdavo mano skolas.

Esu vienturtis. Ji bijojo, kad aš ką nors negero sau pasidarysiu, tai ji: „Aš tavimi tikiu, imk tuos pinigus. Tave apvogė, tau algos nesumokėjo...“ Nors pinigų gaudavau kiekvieną savaitę.

Prisimenu, sėdžiu, jau prisipažinau, kad užlošiau, laukiu eilės į Minesotos programą – Vilniuje yra tokia priklausomų asmenų programa, iš tiesų labai veiksni – ir ji man pasakė: „Kostai, jeigu nori nusižudyti, tai nusižudyk taip, kad draudimas apmokėtų tavo laidotuves, nes neturime už ką tavęs laidoti.“

– Ar ieškojai profesionalios pagalbos?

– Atėjau į grupę, pasisakiau, man ten visi paplojo ir pasakė: „Ačiū, tu mums reikalingas, mes tave mylime ir mes tave suprantame.“ Aš galvojau: gyvenime atsirado kažkokie man nepažįstami žmonės, kurie mane supranta? Atradau vietą, į kurią atėjęs galiu šnekėti apie tuos dalykus, kokie jie yra, o ne taip, kad manęs mama paklausia: „Kaip tau sekasi?“ – „Gerai...“

– Kada įvyko esminis lūžis?

– Manyje buvo labai daug demonų, kaip minėjau, pradžioje buvau visiškas agnostikas. Ir atsidūriau tikinčiųjų bendruomenėje, kurioje kiekvieną dieną maldos, kartą per savaitę paskaita su tokia sese Rita. Ji man padėjo įsileisti į save Dievą.

Ji sakė: pradėk melstis. Pradėjau melstis. Ji sakė: pradėk prašyti paprastų dalykų. Ne „visam pasauliui atnešk ką nors gero“. Ji man labai gerai paaiškino, kaip Dievas elgiasi: jeigu tau skauda dantį, tu prašai Dievo, kad neskaudėtų, tai tau tą dantį dar labiau pradės skaudėti. Reikia norėti, kad galėtum nueiti pas gydytoją ir tą dantį susitvarkytum.

Ir aš paprašiau paprasto dalyko, kad Dievas man suteiktų ramybės, kad aš galėčiau sveikti dėl savęs. Po kelių dienų išsiskyrėme su Agne. Suprantu, laukti dešimt mėnesių… Tada supratau, kad Dievas yra, jis man davė tai, kad aš galiu sveikti dėl savęs, o ne dėl kitų.

Ir mama mane buvo pusiau apleidusi, susiskambindavome kartą per mėnesį ar savaitę ir viskas. Jokio aplinkinių dėmesio – galėjau pats dėl savęs sveikti. Tada patikėjau, kad Dievas yra, nes jis suteikia man tokią galimybę. Po kelių mėnesių pasikrikštijau. Dabar esu krikštytas, labai džiaugiuosi.

– Ar tavo trys priklausomybės yra tarpusavyje susijusios?

– Esu labai dėkingas savo globėjui iš bendruomenės. Išrašinėjau pirmą žingsnį: išrašiau lošimą ir narkotikus, kaip didžiausią problemą, o alkoholį – po pernykščiais lapais, gal ištrauksiu… Ir jis man liepė: „Išrašyk alkoholį, kaip problemą, arba susirink daiktus ir eik iš bendruomenės.“ Tą naktį sėdėjau ir žliumbiau, nes supratau, kad alkoholis mano gyvenime pridarė labai daug problemų.

Ryte sau galvoje nusibraižiau trikampį. Vienoje pusėje – alkoholis, kitose – narkotikai ir lošimas. Tada supratau, kad, jei paliesiu bent vieną iš šios figūros kampų, paliesiu visą figūrą. Supratau, kad arba liečiu viską, arba neliečiu nieko. Jau 2 metus neliečiu nieko ir man taip gera gyventi. Aš taip už save džiaugiuosi.

– Ar priklausomybė – visam gyvenimui?

– Kuo greičiau išėjau iš komforto zonos, tuo man geriau pačiam pasidarė. Lengviau buvo susitaikyti su tuo, kad aš sergu ir kad tai liga visam gyvenimui. Kažkada, prisimenu, daužiau sau į krūtinę: „Reikia kovoti su liga.“ Bet man paaiškino paprastą sistemą su Taisonu: „Tu su Taisonu nepakovosi, bet jeigu ji šalia, tai jis tau padės. Ir iš tikrųjų – tas Taisonas dabar man padeda.“

– Ar turi mėgstamą citatą, kuria vadovaujiesi?

– Yra malda: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“

 

lrt.lt