Lietuva vėl nori riboti azartinius lošimus

Visi sutinkame, kad azartiniai lošimai nėra gėris. Azartiniai lošimai, iš kurių gaunamos pajamos keliauja į užsienį – dar blogiau. Tad išmintingasis Lietuvos Seimas visiškai teisingai nusprendė priversti interneto tiekėjus riboti lietuviams galimybę lošti mūsų šalyje neregistruotų įmonių portaluose?

Deja, specialistų teigimu tokia cenzūra ne tik kainuotų šaliai 100 mln. litų, ne tik sulėtintų visos šalies interneto greitį, tuo mažindama konkurencingumą, ne tik rizikingai kirstųsi su vieningos Europos elektroninės erdvės idėja, tačiau dar ir būtų visiškai neefektyvi. Bent jau Estijos lošėjų ten veikiantis filtravimas visiškai negąsdina.

Labai skubant Lietuvoje svarstomi Azartinių lošimų įstatymo naujos redakcijos projektai kelią siaubą visai ne lošėjams ar tų lošimų organizatoriams, o tiems, kurie lyg ir niekuo dėti – interneto tiekėjams. Būtent šio sektoriaus ekspertai atkreipia dėmesį, kad įteisinus įstatymo pataisas su esamomis spragomis, Lietuvoje būtų užfiksuotas interneto cenzūros precedentas.

Įstatymo naujos redakcijos projektuose numatoma, naudojantis valstybės biudžeto lėšomis, įdiegti internetu organizuojamų nelegalių lošimų blokavimo priemones. Išvertus į žmonių kalbą, tai būtų interneto turinio filtravimas visiems vartotojams Lietuvoje – ir verslui, ir net valstybinėms institucijoms.

„Prisidengiant gerais ketinimais gali būti padaryta daug žalos šalies reputacijai, interneto vartotojams, o pagrindinis tikslas – kontroliuoti nelegalių lošimų organizatorius – taip ir liktų nepasiektas.

Akivaizdu, kad ribojant prieigas pažeidžiamos žmogaus teisės laisvai ieškoti informacijos – juk toli gražu ne kiekvienas interneto vartotojas yra lošėjas, norintis pasiekti savo paskyrą nelegalių lošimų puslapyje. Tad juridinio asmens kišimasis į kito asmens komunikavimą vertinamas kaip labai žalinga praktika“, – teigė Vaiva Žukienė, Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos prezidentė.

Jos nuomone, tokios pareigos užkrovimas interneto tiekėjams yra tas pats, kas kelininkams užkrauti atsakomybę dėl to, kad keliais pervežamos kontrabandinės prekės. „Infobalt“ prezidentas Vytautas Vitkauskas juokavo, kad privertus kelininkai gal ir gali spręsti kontrabandos problemą kas kilometrą įrengdami visų automobilių tikrinimo postus, tačiau kiek tokiu atveju užtruks kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą?

„Azartiniai lošimai – atsakingų institucijų dėmesio reikalaujanti sritis, tačiau sprendžiant jos problemas jokiu būdu negalima aukoti tokių dalykų, kaip interneto ir informacijos judėjimo laisvė. Europos Komisija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad visi interneto vartotojai turi turėti atvirą prieigą prie interneto ir visi per tinklą perduodami elektroninių ryšių duomenys turi būti traktuojami vienodai.

Lietuva, pirmininkaudama ES Tarybai ir tuo pačiu metu priimdama sprendimą dėl interneto turinio filtravimo, gali gerokai pakenkti šalies įvaizdžiui ir reputacijai tarptautinėje bendruomenėje“, – sakė Vytautas Vitkauskas.

Didžiausią baimę interneto tiekėjams kelia tai, kad, kaip rodo patirtis, kontrolės diegėjų apetitas auga bevalgant. Jei šiandien taip stabdysime galimybę pralošti savo pinigus kitoje šalyje veikiančioje bendrovėje, rytoj galime užsimanyti stabdyti galimybę internetu įsigyti prekę iš kitos šalies – juk mokesčiai, vėlgi, keliauja ne Lietuvos biudžetą.

„Sukūrus DNS blokavimo precedentą, galima teigti, kad kitų licencijuojamų veiklų atstovai (pavyzdžiui, kelionių agentūros, vaistinės, alkoholio pardavėjai, bankininkai ir kt.) taip pat gali kelti reikalavimus, nes kitaip bus sukuriamos nelygiavertės ir nesąžiningos konkurencijos sąlygos. Tai gali padidinti blokuojamų DNS kiekius geometrine progresija, lygiai taip pat kaip ir tam švaistomas valstybės lėšas“, – priduria V.Vitkauskas.

Kodėl tai neįgyvendinama?

Mūsų šalies gebėjimą skirti pinigus neveikiantiems technologiniams sprendimams puikiai atskleidėBendrojo pagalbos centro bejėgiškumo istorija. Informacijų technologijų ekspertas Marius Pareščius nė neabejoja, kad šiuo atveju pinigai bus iššvaistyti netgi dar neefektyviau.

„Net ir atmetus demokratijos, laisvo interneto ir laisvo žodžio aspektus, turinio filtravimas nėra toks paprastas dalykas. Lietuva šiuo metu yra viena iš lyderių pasaulyje pagal interneto ryšio spartą, o tai naudinga verslo plėtrai ir užsienio investicijų pritraukimui. Techninių interneto turinio filtravimo priemonių taikymas lemtų gerokai sumažėjusią interneto ryšio spartą visiems“, – pasakojo M.Pareščius.

Kol kas net įstatymo autoriai painiojasi tarp terminų „svetainių blokavimas“ ir „turinio filtravimas“. Techniškai tai labai skirtingi dalykai, kurių kaštai bei pasekmės taip pat labai skirtųsi. Mažai skirtųsi tik rezultatai – kaip rodo kitų tokią kontrolę taikančių šalių pavyzdys, DNS adresų blokavimo efektyvumas siekia tik 2-5 proc., o kur kas brangesnio aukšto lygio filtravimo – apie 20 proc.

„Aš klausiau mėgstančiu palošti pažįstamų Estijoje, kaip jie apeina serverių adresų blokavimą. Jie sako, paieškok „Google“, ten viskas parašyta. Išmanančiam žmogui toks dalykas trunka 5 sekundes, o aiškinant neišmanėliui gali užtrukti apie minutę. Taigi, net tai kas įdiegta Estijoje tėra varnelė prie sprendimo – štai įvykdėme, atsikabinkite“, – komentavo M.Pareščius

Nesudėtingos filtravimo priemonės, kuomet turinys filtruojamas pagal raktinius žodžius, nepatikimos ir neefektyvios. Jos taip pat dažnai veikia klaidingai, gali paralyžiuoti verslo ar net valstybinių institucijų darbą. Filtruojanti interneto turinį Rusija taip jau ne kartą yra uždariusi „Facebook“ ir net „Google“ veiklą, nes ten buvo aptikti atskiri netinkami raktiniai žodžiai.

„Sudėtingesnių turinio filtravimo priemonių įdiegimas kainuotų ypač brangiai, be to, reikalautų reguliarių investicijų – pavyzdžiui, kad būtų užtikrintas didėjančių interneto srautų pralaidumas. Tačiau tai jokiu būdu neišspręstų interneto cenzūros klausimo ir pastatytų Lietuvą į vieną poziciją su tokiomis šalimis kaip Šiaurės Korėja, Baltarusija, Rusija, Kinija, Iranas bei kitos“, – sakė IT ekspertas.

Tai akivaizdžiai iliustravo pateikti skaičiavimai – interneto blokavimas kainuotų 10 mln. litų ir papildomai po 3-5 mln. litų per metus, o jo efektyvumas siektų 2 proc. Interneto filtravimas kainuotų apie 100 mln. litų investicijų bei 30-50 mln. litų per metus. Jo efektyvumas siektų 20 proc.

Taigi, nė kelių procentų Lietuvos gyventojų pomėgis visiems atsieitų įspūdingai brangiai. Pridėkime tai, kad sulėtėjęs internetas pakenktų Lietuvoje įsikūrusių duomenų centrų, aptarnaujančių visai ne Lietuvos vartotojus, veiklai. Be to, juk norint niekas nedraudžia jungtis prie satelitų tiesiogiai iš užsienio teikiamo interneto, įdiegti kompiuteryje programas, slepiančias iš kurios šalies jungiesi ir t.t.

Taigi, ar kovodama su muse Lietuva viduryje Europos nepuola statyti didžiosios Kinų ugniasienės? Kita vertus, gal išties pakaktų prisijungiant prie uždraustų svetainių parodyti ekrane užrašą, kad žmogus pažeidžia įstatymus ir nieko daugiau neriboti.

Aišku, visuomet egzistuoja ir trečias kelias – interneto tiekėjai juk gali pasiimti valstybės siūlomus pinigus, įdiegti parodomąsias priemones ir visi bus laimingi. Išskyrus mokesčių mokėtojus, bet kam jie kada nors rūpėjo?

Galiausiai taip ir liko neaišku – kodėl nepakanka vien pinigų perlaidų kontrolės? Juk azartinis lošimas be pinigų tėra žaidimas, o pinigus kontroliuoti internete tikrai paprasčiau, negu už juos mėginti kontroliuoti internetą.

 

lrytas.lt