Lošimo namų kalėjimas

Kaune, Vytauto Didžiojo bažnyčioje, veikia anoniminių lošėjų klubas. Jo nariai pripažįsta: taip, esame ligoniai ir niekada iki galo nepasveiksime. Lieka tik laikytis vienam kito ir prašyti aukštesniųjų jėgų pagalbos.

Tas pats kaip AA

Anoniminiai lošėjai yra tas pats kas Anoniminiai alkoholikai. Tai žmonės, kurie pasirinko kelią be liguisto potraukio. Vieni nutarė gyventi be svaigalų. Kiti pasakė sau, kad jų gyvenime daugiau nebebus lošimo namų iškabos.

Atsisakyti potraukio lošti nė kiek ne lengviau, nei pasakyti sau: nuo šiandien gyvensiu blaiviai.

Jei būtų paprasta, žiniasklaidai nebereikėtų skelbti, kad su potraukiu lošti su dar dešimtimis likimo brolių galynėjasi ne tik dainininkas Česlovas Gabalis ar žinoma kirpėja stilistė Lina Žvirblytė.

Prie pranešimų apie tai, kad etnomuzikologė, Muzikos ir teatro akademijos docentė, LTV ir radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė, buvo smarkiai prasiskolinusi už šilumą, ko gero, neatsitiktinai atsidūrė frazė, kad muzikologės aistra – lošti.

Pati Z.Kelmickaitė yra prisipažinusi, kad ne kartą lošimo namuose yra praleidusi visą naktį.

Valstybinei lošimų priežiūros komisijai adresuotus savanoriškus prašymus neįleisti jų į lošimo namus Lietuvoje jau pasirašę 1667 žmonės.

Trūko tik dantų šepetėlio

Kaune, Vytauto Didžiojo bažnyčioje, dukart per savaitę vyksta anoniminių lošėjų susirinkimai. Čia buriasi tie, kurie apsisprendė atsikratyti pražūtingos ydos.

Antrus metus azartinių žaidimų priklausomybę besigydantis Algis lošimo namuose praleisdavo 24 valandas per parą. Kaip jis pats sako, liko tik dantų šepetėlį ten nusinešti.

“Po algos kitą dieną jau skolindavausi pinigų. Pralošiau savo, žmonos, artimųjų santaupas, įklimpau į skolas”, – dienraščiui atsivėrė anoniminis lošėjas.

“Pralošti pinigai yra tai, ką mato žmonės, kas jaučiama šeimoje, tačiau pralošiau ne tik pinigus, praradau dalį savęs – jausmus, protą, viską”, – pasakojo vyras.

Daugiau kaip dešimtmetį į lošimo namus kaip į darbą eidavęs Algis klimpo palengva. Iš pradžių viliojo pramoga, galimybė atsipalaiduoti, pabėgti nuo rūpesčių, vėliau vis labiau ėmė patikti lošimo procesas.

“Aš – patologinis lošėjas. Man niekada nebus gana, nes ne dėl pinigų lošiu. Nėra sumos, kuri mane patenkintų”, – pripažįsta Algis.

Pralošė visus draugus

Lošėją atpažinti nėra lengva, jis – ne alkoholikas, kurį išduoda kvapas. Todėl kai kuriems azartinių žaidimų fanatikams gėdingą paslaptį pavyksta išsaugoti daugelį metų. Įtarimai prasideda tuomet, kai bičiuliui pradeda trūkti pinigų, jis nuolat prašo paskolinti ir dažniausiai – ne pačią mažiausią sumą.

“Niekada nesakydavau, kad reikia pinigų, nes eisiu lošti. Nebūčiau jų gavęs, – pasakojo Algis. – Norėdamas pasiskolinti suregzdavau neįtikimų istorijų – vos ne apie ateivius. Visada sakydavau, kad pinigų reikia skubiai, staigiai, meluodavau susiriesdamas – man tereikėdavo išsižioti ir melas sklisdavo iš manęs.”

Šiandien jis džiaugiasi, kad būstas registruotas žmonos vardu, – greičiausiai šiandien šeima nebeturėtų kur gyventi.

Algis prasiskolino kone visiems pažįstamiems. Neskolino tik vienas bičiulis. Jis yra pasakęs, kad draugui neleis numirti iš bado, duonos visuomet nupirks, bet pinigų neduos. Šis žmogus ir dabar tebėra Algio draugas. O kiti?

“Kas gali bendrauti su tuo, kuris nuolat apgaudinėja, manipuliuoja kitais, pralošia draugų pinigus? – atsiduso Algis. – Pastaruoju metu net negalėdavau normaliai bendrauti su žmogumi, jeigu manydavau, kad nėra naudos, jeigu tas žmogus neturi pinigų.”

Kalėdų nebuvo dešimtmetį

Dviejų vaikų tėvas Algis prieš kiekvienas Kalėdas bandydavo susiimti, planuodavo nupirkti šeimai dovanų ir pradėti gyvenimą be priklausomybių. Vis dėlto prieš didįjį apsipirkimą užsukdavo į lošimo namus ir viską pralošdavo.

“Namo parsirasdavau, bet kas iš to? Gyvulys taip su savo vaikais nesielgia kaip elgdavausi aš su savo šeimos nariais, – vyro akyse sublizgo ašaros. – Esu sugedęs žmogus, supuvęs. Dabar viskas keičiasi, norėčiau pamiršti tai, koks buvau, bet negaliu, nes turiu žinoti, koks galiu būti. Pirmas statymas ir viskas, aš – ir vėl dugne.”

Nuoširdi lošėjo atgaila padėjo jam išsaugoti šeimą. Žmona netgi sutiko susilaukti dar vieno vaikelio.

“Jau buvau žlugęs, prisidirbęs iki kaklo, bet ir vėl stojuosi ant kojų. Gerai, kad pradėjau lankyti anoniminių lošėjų grupę. Čia mane palaiko, žinau, kad jeigu nenutrauksiu Dvylikos žingsnių programos, gal ir visai pasveiksiu”, – nusišypsojo Algis.

Prieglobstis be laikrodžių

– Kas atvedė į lošimo namus? – paklausėme kito sveikstančio anoniminio lošėjo, kazino nesilankančio jau pustrečių metų.

– Nuo vaikystės buvau linkęs į azartinius užsiėmimus, man visko reikėjo daug ir iš karto.

– Knietėjo pralobti?

– Ne. Lengvų pinigų poreikis buvo pirmas etapas. Ne jie esmė. Tiesiog užvaldė azartas, pojūčiai.

– Kokie jausmai apimdavo lošiant?

– Pirmiausia tai yra pabėgimas nuo realybės. Ten nėra laikrodžių, nėra nieko, kas trukdytų. Telefoną išsijungi ir pasineri į azartą. Užvaldo “bus–nebus, bus–nebus” būsena, uždega procesas, o ne laimėta suma.

– Ar niekada nekildavo minčių, kad visa tai – nesąmonė?

– Tai aišku! Net sėdėdamas prie lošimo stalo suvoki, kad visa tai yra nesąmonė, bet vis tiek negali atsispirti, nes tai – liga, kaip narkomanija.

– Bet fizinės priklausomybės nėra?

– Taip tik atrodo. Iš tikrųjų stogą rauna kaip reikiant.

– Koks jausmas, kai lošėjui abstinentui rauna stogą?

– Nerandi sau vietos, blaškaisi, negali suprasti, kas vyksta, namuose vienas negali išbūti nė valandos.

Tuštybės ir puikybės pinklės

“Tikras lošėjas niekada nepasveiks. Jis gali tik susilaikyti”, – įsitikinęs anoniminis lošėjas Aloyzas.

Jis yra išbandęs visus azartinius lošimus. Mokykloje meistriškai kratė kapeikas, paskui pliekdavo kortomis rūsiuose, atsidarius legaliems lošimo namams susidomėjo žaidimų automatais, vėliau išbandė visus kazino žaidimus prie stalų.

Lošimo namuose jis turėjo draugų, tiksliau, ten atėjęs, jausdavosi kaip namuose, nes daugumą pažinojo. “Vienas kitam net pinigų skolindavome, nors puikiai suvokdavome, kad gali ir negrąžinti, – pasakojo Aloyzas. – Kai kurie ir dabar yra dugne, bet blogiausia yra tai, kad šito nesuvokia.”

Vedęs mylimąją kaunietis apie savo ydą nutylėjo. Žmona ne iš karto suprato, kad vyras kenčia nuo azartinių žaidimų priklausomybės. Tai suvokusi ji ėmėsi drastiškų priemonių. Atvažiuodavo į lošimo namus, bandydavo sutuoktinį išsivesti namo.

“Išvydavau žmoną ir toliau sėdėdavau pilnas puikybės. Nenorėdavau girdėti jos prašymų nepralošti paskutinių pinigų, nes šeima neturi ko valgyti. Puikuodavausi prieš tuos pačius ligonius, kurie ten taip pat sėdėdavo”, – atvirai pasakojo Aloyzas.

Išeidavo tik išsekęs

Aloyzas, kaip ir daugelis kitų lošėjų, atėjęs į kazino čia įsitaisydavo ilgam. Nemiegojęs priešais krupjė jis pratūnodavo parą, kartais ir dvi paras. Išeidavo tik tuomet, kai visiškai išsekdavo arba kai nebeturėdavo pinigų.

“Visą naktį pralošęs, rytą nelabai norėdavau eiti į darbą. Juolab jei dar turėdavau pinigų. Norėdavau lošti toliau. Dažniausiai apsaugos darbuotojai draugiškai pasiūlydavo važiuoti namo pailsėti”, – apie savo gyvenimo būdą pasakojo Aloyzas.

Šiandien jis neabejoja: tai – liga. Ji pasireiškė anksti. Būdamas šešiolikos Aloyzas pralošė visas tėvų santaupas. Mama tuomet mėnesį gulėjo ligoninėje, o tėvas netikrino slėptuvės, kurioje buvo laikomi pinigai.

“Tai buvo didelė suma. Tėvai taip niekada ir nesuprato, kas vyksta. Jie nežinojo apie tokią ligą, nebūtų patikėję, kad gerai besimokantis sūnus gali įsivelti į tokius žaidimus. Atsivėriau jiems tik iki ausų prisidirbęs”, – pasakojo Aloyzas.

Kartu su ligos broliais

Trečius metus Vytauto Didžiojo bažnyčioje anoniminių lošėjų užsiėmimus lankantis vyras jau turi kuo pasidžiaugti. Jis vėl nuoširdžiai bendrauja, pradėjo galvoti apie kitų, ne tik apie savo poreikius.

Dabar lošimą vyras laiko grėsme, kurios turi saugotis, kad visas gyvenimas vėl nesugriūtų.

“Pirmąkart nuvažiavęs į grupę į visus pasižiūrėjau iš aukšto. Pagalvojau, kad jie nėra tiek pinigų pralošę, jų menkesnis stažas ir dėl to šie žmonės neturi ko man pasakyti. Dar aštuonis mėnesius pasimurkdęs grįžau, teko apsikarpyti sparnus. Dabar į juos žiūriu kaip į ligos brolius”, – tarė Aloyzas.

Lošimo namų direktorė Edita Plukienė:

Pastaruoju metu klientų turime gerokai mažiau, nes dabar žmonės neturi pinigų pramogoms. Žinoma, yra tokių, kurie net ir per krizę nenustojo lankytis, tačiau man sunku įvertinti, ar jie priklausomi nuo lošimų.

Turime sąrašą ir tokių, kurie yra parašę prašymus neįleisti jų į lošimo namus, o paskui bando patekti į vidų su netikrais asmens dokumentais. Manau, kad viskas, kas su saiku, nėra pavojinga, kaip ir saikingai vartoti alkoholį nėra pavojinga.

Mano žiniomis, mokslininkai yra pateikę duomenis, kad 40 proc. pasaulio visuomenės turi kokią nors priklausomybę, jos nėra išgydomos, tik transformuojasi viena į kitą.

Šiuo metu neregėtais tempais didėja vaikų, paauglių kompiuterio, interneto, kompiuterinių žaidimų priklausomybė. Niekas negali įvardyti šios problemos masto ir padarinių. Tie, kurie, lankydamiesi lošimo namuose, turi tikslą greitai pralobti, turėtų nusivilti – nemanau, kad tai būtų galima padaryti.

Klientų turime visokių: ateinančių su kompanija po vakarėlio, ateinančių kaip į darbą, apsilankančių kartą per mėnesį. Suprantama, kad kai kurie klientai turi problemų ar yra priklausomi. Tačiau neįleidę į lošimo namus problemos neišspręsime – galima palošti ir kaimyninėse šalyse. Patys žmonės turi pripažinti, kad yra priklausomi.

kaunodiena.lt

Leave a Reply