Antanas Guoga šokių projekte

Šalies krepšinio mecenatas. Lažybų bendrovės „TonyBet“ savininkas. Pasaulinio masto profesionalus sportinio pokerio žaidėjas. Išvardyti Antano Guogos (37) pasiekimus ilgokai užtruktų. Prie visos puokštės prisidės dar viena veikla: vyras netrukus pasirodys ant šokių projekto „Šok su manimi“ parketo.
Kas jus neša į tą galerą?

Nesijaučiu stipriai nešamas, nes nebūsiu nuolatinis projekto dalyvis. Ir nemanau, kad esu vertas ten dalyvauti. Negaliu įdėti tiek darbo, gerai pasiruošti kiekvieną savaitę. Be to, tokiuose projektuose šoka žvaigždės, įžymybės. Aš esu paprastas žmogus. Net nenoriu lygintis su tais, kurie ten dalyvaus, konkuruos. Tiesiog pasimokysiu šokti, gal kartą kitą pasirodysiu ant parketo kaip projekto svečias. Mane tiesiog pakvietė, supažindino su Karina (šokėja Karina Jeremian – red. past.). Supratau, kad šokiai – geresnis laisvalaikis nei treniruotės sporto salėje. Daugiau malonumo ir geresni rezultatai.

Anksčiau jus pažino daugiausia pokerio mėgėjai. Dabar nuolat esate viešumoje, nes remiate mėgstamiausią Lietuvos sporto šaką – krepšinį. Negi šlovės užsigeidėte?

Matau, kad labai daug normalių žmonių bijo tos viešumos. Aš, matyt, nesu visai normalus, jeigu jos nevengiu (juokiasi)… Kiti dar mano, kad turbūt žadu eiti į rinkimus. Būti prezidentu!.. Duodu žodį, kad į rinkimus neisiu. Man tiesiog svarbu daryti pozityvius darbus. Myliu Lietuvą, noriu, kad čia būtų geriau. Bet jeigu sakote, kad manęs jau per daug, vadinasi, laikas trauktis…

Prieš kelias savaites iš Latvijoje vykusio pasaulio jaunimo čempionato jūsų remiama jaunimo rinktinė grįžo su aukso medaliais. O pernai parėmėte Lietuvos krepšinio rinktinę, nors mažai kas tikėjo jos sėkme. Kodėl?

Tuo metu ir mūsų vyrų rinktinė, ir visa Krepšinio federacija buvo nurašyta. Net mūsų krepšinio žvaigždės nenorėjo žaisti rinktinėje. Gal kiti net svajojo, kad ji apskritai pasaulio čempionate nedalyvautų. Tapau žaidėjams paskutinė viltis: padėjau finansiškai, kad jiems galėtume nupirkti kelialapius. Pernai parvežėme bronzą. Ji buvo net saldesnė už auksą. Juk matėte, kaip Lietuva sutiko savo krepšininkus – kaip didvyrius. Jaučiausi be galo gerai, kad prisidėjau prie didesnio visos Lietuvos pasitikėjimo savimi. Kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip visi tave nurašytų, turi stengtis, daryti, kovoti. Pats esu tai patyręs pokerį lošdamas ar verslą darydamas. Nuolat kovoji. O jeigu esi geras žmogus ir turi pakankamai pinigų, kaip nepadėsi Lietuvos krepšinio rinktinei? Negali atsakyti „ne“, kai tavęs prašo žmonės, kuriais tiki. Kas kitas, jei ne aš?
Bet padariau savo darbą ir jau pamažu trauksiuosi iš krepšinio rėmėjų gretų.

Kodėl?

Todėl, kad krepšiniui nebesu taip gyvybiškai reikalingas. Lietuvos krepšinio federacija tiek rėmėjų neturėjo per visą savo istoriją, kiek dabar. Gerai, kad atėjau ir parodžiau, jog būti rėmėju – pozityvu. Noriu savo, kaip rinktinės vadovo, pareigas baigti garbingai. O paskui imsiuosi olimpiados – dirbsime su Olimpiniu komitetu. Reikia prisidėti prie įvairių sporto šakų.

Kodėl tiesiog nenusiperkate krepšinio komandos?

Tikrai nesu toks turtingas žmogus, kad galėčiau pirkti komandas. Aišku, yra tokių, kurias ir už dyką gali imti. Ne vieną man jau siūlė. Net „Lietuvos rytas“ nedaug kainuotų. Turiu tokį pasiūlymą. Bet aš labiau esu už rėmimą nei pirkimą. Noriu ir „Žalgirį“ paremti, ir „Lietuvos rytą“, ir mažesnes komandas. Na, ir kas, kad jie konkurentai. Aš labai myliu „Žalgirį“ – užaugau su juo. Bet ir „Lietuvos rytas“ – labai svarbi komanda Lietuvai. Tik kažkodėl žmonės auga mokydamiesi nekęsti, nors turėtume būti vieningi.

Visas interviu žurnale “Žmonės”

Leave a Reply