Ž.Grudzinskas: „Lažybos Lietuvos futbole yra įsišaknijusios“

Šią savaitę „Žinių radijo“ laidoje „Marijonas kviečia“ svečiavosi buvęs nacionalinės futbolo rinktinės narys, o dabar komentatorius Žydrūnas Grudzinskas. Jo beveik pusvalandį laidos vedėjas Marijus Mikutavičius klausinėjo apie parduotas rungtynes.

„Dauguma, kas nors kiek prisilietęs prie futbolo, girdėjo apie tai. Ir ne tik futbolo. Su visomis sporto šakomis Lietuvoje yra tas pats. Tai yra įsišakniję – nėra ko slėpti“, - laidoje kalbėjo Ž.Grudzinskas.

Kaip tai vyksta?

Aišku, negaliu šimtu procentų garantuoti, kad būtent taip yra, tačiau kai peržvelgiu savo komandos draugų istoriją..

Buvo jūsų komandoje susitepusių?

Taip, yra buvę ir mūsų komandoje. Mes jaunesni to net nežinojome, nes mums niekas to nepasakė. Tik vėliau išsiaiškinome, kad mes lakstėme kaip šuneliai, o viskas buvo ir sudėliota, ir sutvarkyta. Krito įvarčiai, sąmoningai daromos nuošalės, 11 metrų baudiniai ir t.t. Patyrę futbolininkai tokius dalykus gali padaryti labai subtiliai. Taip subtiliai, kad paprastas žmogus net nesupras.

Kai yra penki arba šeši žinantys žaidėjai, kai yra žinantis vartininkas.. to pakanka.

Suprantu, kad vartininkui yra lengviausia daryti įtaką. Tačiau, o kaip tarkime saugui?

Kiekvienos kontratakos metu jis gali negrįžti į gynybą.

Taigi, visi matys, kad jis sukčiauja?

Nesimatys, jei jis judės. Tada tik jis žinos, kad galėtų greičiau. Su gynėjais dar paprasčiau. Sakykime, komanda daro dirbtinę nuošalę, tačiau kraštinis gynėjas lieka ir nuošalės nėra. Profesionaliame lygmenyje tai yra labai paprastai daroma. Per 90 minučių visada atsiranda situacijų, kur jei nori – gali varžovui leisti įmušti.

Tai, jei daroma subtiliai – įrodyti neįmanoma?

Kuo žemesnis lygis – tuo yra sunkiau. Tarkime, Lietuvoje ne visada žmonės sugeba parodyti. Galbūt, žmogui iš pašalies sunkiau tą įvertinti, tačiau futbolininkams – tikrai ne. Jei žaidėjas šimtą kartų kažkokioje situacijoje elgėsi vienaip, o šimtas pirmą – kitaip, vaikiškai – įtarimas kyla.

Kada tos lažybos įsigalėjo? Turiu omeny, maštabiškai..

Lažybos pirmiausiai ieško tų rinkų, kur yra nestabilus ekonominis pagrindas. Pavyzdžiui, mūsų futbolo rinka. Kokie yra atlyginimai? Ar jie juos tenkina? Ar jie gali išlaikyti savo šeimas? Supranti, kad ne. O yra pavyzdžių, kai žaidėjas kokioje nors Pakruojo „Kruojoje“ uždirbdamas, pavyzdžiui, 300 eurų, atostogauti važinėja po Maljorkas ar į kitą pasaulio kraštą.

Tada stebiesi, kaip žmogus, gaudamas 300 eurų atlyginimą, gali skraidžioti po savaitę ar po dvi?

Čia dabar tokios algos?

Ne, aš gal pasakiau kiek abstrakčiai. Tikrai pas mus yra klubų, kurie tvirtai stovi ant kojų, kuriems padeda savivaldybė. Tokiais atvejais atskaitomybė yra milžiniška, todėl garantuoju, kad tie klubai tokiomis nesąmonėmis neužsiima. Lietuvos mastais, jie gauna gerus atlyginimus, todėl išdykauti gali tik kvailas. O žemesnėse lygose arba silpniau stovinčiuose finansiškai tie dalykai tikrai vyksta.

LFF vis bando pramušti įstatymą, kad už nesąžiningus veiksmus grėstų baudžiamoji atsakomybė. Jei šis įstatymas bus priimtas, manau, tik laiko klausimas, kada mes tai išgyvendisime. Kitas klausimas, ar visi to įstatymo nori?

Mes kol kas kalbame apie tas socialiai ekonomiškai pažeidžiamas lygas. Tačiau tas vėžys yra ir tokioje šalyje, kaip Italija. Ten juk žaidėjai uždirbai labai didelius pinigus?

Tai įrodymas, kad žmogui niekada negana. Aš pats esu žaidęs Lenkijoje dvejus metus, tai tuo metu lažybos taip stipriai klestėjo, kad buvo kosmosas. Aš buvau apakęs, kai į rūbinę atnešdavo lagaminus, kurie būdavo pilni zlotų, tik tada suvokiau, kur aš papuoliau.

Bet tada tu ir pats turėjau būti į tai įtrauktas?

Manęs niekas neklausdavo. Kai rungtynės būdavo parduotos, aš tiesiog nepatekdavau į pagrindinę komandos sudėtį. Būdavau šone ir jie lengvai tai nuspręsavo be manęs. Bet kad tai buvo įsišakniję – be abejo. O tų sutartų rungtynių šleifas bei visokios diskvalifikacijos tęsiasi iki šių dienų. Tas pats, beje, ir tavo paminėtoje Italijoje.

Aš noriu, kad teisėsaugos darbas būtų veiksmingas, nes tai yra elementarus apgaudinėjimas. Tai yra vagystė. Aš prilyginu tai tokiai pačiai vagystei, kaip pavogus piniginę.

Būdamas profesionalus žaidėjas, dėl kažkieno nesąžiningų veiksmų, tu negauni premijos, negauni priedo prie atlyginimo, savo vaikui nenuperki skanesnio saldainio, nes kažkas tau už nugaros daro štai tokias nesąmones. Ir tai yra skaudžiausia.

O lažybų bendrovės prisideda prie tos kovos? Ar tai yra, tarsi, „šešėlinis kardinolas“?

Lietuvos aš neliesiu, nes aš tų niuansų paprasčiausiai nežinau. Tačiau pasakysiu tai, ką pats savo akimis mačiau Lenkijoje. Ateina lažybų atstovas į rūbinę, padeda pilną krepšį prikrautą zlotų ir pasako, kad reikia, jog rungtynės baigtųsi 3:3. Dar priduria, kad jeigu mūsų kažkas netenkina, jis nueis pas teisėjus.

Tąsyk sužaidėme 3:2 (šypsosi). Nežinau, kas nukentėjo? Ar nukentėjo? Tačiau tai buvo atstovas iš lažybų kontoros.

Lažybų bendrovių mes neuždarysime..

Taip, tačiau lietuviškos bendrovės žengė didelį žingsnį, apribodamos statymus. Patys lažybininkai gal paaiškintų geriau, tačiau esmė yra ta, kad norėdamas statyti už įvykį A lygoje, tu negali statyti kiek nori. Sumos yra griežtai kontroliuojamos ir tai yra gerai.

Tačiau yra kitas dalykas – Azijos lažybų rinka, kurią sukontroliuoti yra labai labai sunku.

Ačiū, Žydrūnai. Dabar supratau, kad mano pasirinkimas, jog Ispanija ir Kroatija sužais lygiosiomis, buvo teisingas. Ir tik dėl to, kad rungtynės buvo parduotos, kroatai laimėjo.

(Abu juokiasi).

 

futbolas.lt