Nevaldomas amerikiečio azartas: Las Vegase per dieną vyras pralošdavo 5 mln. dolerių

Verslininkas iš JAV per užsitęsusią viešnagę Las Vegaso kazino sugebėjo pralošti beveik 300 mln. litų.

Terrence'as Watanabe'as beveik visus 2007 metus praleido dvejuose lošimo namuose - „Caesars Palace“ ir „Rio“, kuriuos valdo bendrovė „Harrah's Entertainment“ - ir per tą laiką pralošė 127 mln. JAV dolerių. Tai didžiausia vieno lošėjo palikta suma per visą Las Vegaso istoriją. Ji sudarė apie 5,6 proc. metinio „Harrah's“ uždarbio.

Dabar 52 metų T.Watanabe'as įsivėlė į teisinius ginčus su lošimo namais dėl to, kas kaltas dėl nutrūktgalviško elgesio, surijusio beveik visą amerikiečio turtą, uždirbtą prekiaujant importuotais suvenyrais.

img.harras

Praėjusį mėnesį T.Watanabe'as pateikė civilinį ieškinį, kuriame tvirtina, kad lošimo namų darbuotojai jį girdė alkoholiu ir vaistais nuo skausmo, siekdami priversti jį nesiliauti lošus.

O balandį Nevados Klarko apygardos prokuroras pateikė T.Watanabe'ui kaltinimus sukčiavimu ir mėginimu pasisavinti „Harrah's“ pinigus. Kazino atstovai teigia, kad verslininkas iš lošimo namų gavo 14,7 mln. JAV dolerių paskolą, kurią vėliau pralošė.

T.Watanabe'as jau sumokėjo „Harrah's“ lošimo namams 112 mln. JAV dolerių, bet atsisako sumokėti likusią skolos dalį. Jis teigia, kad kazino darbuotojai jį skatino nesiliauti žaidus, žadėdami grąžinti dalį praloštos sumos. Jei bus pripažintas kaltu, T.Watanabe'ui gresia 28 metai kalėjimo.

„Harrah's“ viceprezidentė Jan Jones teigia, kad T.Watanabe'o ieškinys tėra mėginimas išsisukti nuo jam pateiktų kaltinimų bei skolų, į kurias įklimpo tik dėl savo paties kaltės.

Keli buvę ir esami lošimo namų darbuotojai teigia iš vadovų gavę įsakymą netrukdyti T.Watanabe'ui lošti, nors jis buvo akivaizdžiai apsvaigęs, o kazino taisyklės bei Nevados valstijos įstatymai įpareigoja neleisti lošti girtiems asmenims.

Kazino banginiai

Tokie daug pelno atnešantys klientai kaip T.Watanabe lošimo namuose vadinami banginiais. Kazino administracija dolerių nešykštintiems svečiams stengiasi sukurti kuo malonesnę aplinką – juos apgyvendina prabangiausiuose apartamentuose, leidžia naudotis privačiais lėktuvais ir skiria asmeninius „asistentus“, kurių darbas – vykdyti kiekvieną lošėjo užgaidą – nuo pagalbos pervedant pinigus iki žūklės Aliaskoje organizavimo.

Pasak ekspertų, prasidėjus ekonomikos krizei lošimo namuose lankosi mažiau svečių, ir vis didesnę pelno dalį jie uždirba iš stambių lošėjų. Tarkim, pelnas iš kortų žaidimo „Bakara“, kuriame statomos ypač aukštos sumos ir dėl to jame paprastai lošia tik stambūs banginiai - šiemet nuo 13 proc. išaugo iki 14,7 proc. Bendros Las Vegaso lošimo namų pajamos smuko beveik penktadaliu.

Tačiau vadinamieji banginiai neretai sukelia daug problemų kazino administratoriams. Dėl nevaldomo azarto jie įsiskolina ir kartais stengiasi išsisukti nuo skolų pateikdami civilinius ieškinius. Pasak lošimo ekspertų, tokie mėginimai labai retai pavyksta.

Nevados valstijoje lošimo skolos laikomos kriminaliniu nusikaltimu. Pasak Klarko apygardos, kuriai priklauso ir JAV lošimų sostinė Las Vegasas, prokuratūros darbuotojo Bernie'io Zadrowskio, kiekvieną mėnesį prokuratūra tiria apie 200 įsiskolinusių lošėjų bylų. Šie skolininkai neretai ginasi tvirtinimais, kad kazino darbuotojai juos sąmoningai nugirdė ir skatino nesaikingai lošti. Tačiau, pasak B.Zadrowskio, tokia strategija kriminaliniame teisme nepadeda: „Be išimties laikomasi principo, kad gerti niekas tavęs nevertė“.

Vis dėlto teisėsaugininkai turi teisę skirti baudą lošimo namams, kurie leidžia lošti akivaizdžiai apsvaigusiems savo svečiams, nors kol kas nė vienas kazino nebuvo nubaustas, teigia Nevados azartinių žaidimų priežiūros tarybos atsakingasis sekretorius Brianas Duffrinas. Patys kazino išprašo svečius, kurių elgesys kelia įtarimų ir kurie gali nesugebėti grąžinti skolų.

Lošimų maniakas

Iš Omahos miesto Nebraskoje kilęs Terrence'as Watanabe savo turtą uždirbo prekiaudamas plastikiniais niekučiais, kurie dalijami nemokamai mugėse ir reklaminiuose pristatymuose.

Verslą jis paveldėjo iš tėvo, kuris 1932-aisiais, atvykęs į JAV iš Japonijos, įkūrė importo iš Azijos bendrovę. T.Watanabe'as ir jaunesnė sesuo, brolis joje dirbdavo po pamokų. Kaip vyriausias sūnus, Terrance'as paveldėjo tėvo verslą ir 20 metų jau buvo generalinis direktorius.

Artimieji jį apibūdina kaip uždarą ir drovų žmogų. Visą savo laiką jis skyrė darbui, neužmezgė nė vienų rimtų romantiškų santykių, tačiau šeimos įmonė virto pelninga imperija, per metus gaunančia per 300 mln. dolerių pajamų.

2000 m. T.Watanabe'as pardavė kompaniją ir nusprendė atsidėti labdaringai veiklai (jis aukojo dideles sumas AIDS fondams ir politinėms organizacijoms) ir pagaliau pagyventi savo malonumui. „Jeigu tai neteikia džiaugsmo, neverta tuo užsiimti“, - sakė jis vietiniam Omahos laikraščiui 2000 m.

Vis dėlto T.Watanabe'as nežinojo, ką daryti su staiga atsiradusiu laisvalaikiu. Jis bandė atidaryti restoraną ir įgyvendinti kelis kitus verslo planus, tačiau nesėkmingai. Jis kunkuliavo energija, bet „nežinojo, ką veikti su savo laiku“, pasakojo jo sesuo Pam.

Kol 2003 m. pirmą kartą įžengė į lošimo namus. Iš pradžių į „Harrah's“ priklausantį kazino kaimyniniame Kaunsil Blafs mieste, kur iškart tapo vienu laukiamiausių klientų, o 2005 m. pradėjo reguliariai keliauti į Las Vegasą.

Čia T.Watanabe'as įniko į lošimus ir alkoholį. Pirmojo jo lankyto kazino „Wynn Las Vegas“ administracija atkreipė dėmesį į dideles sumas statantį svečią – lošimo namų direktorius Steve'as Wynnas susitiko su T.Watanabe'u ir pasikalbėjęs padarė išvadą, kad jis yra priklausomas nuo azartinių žaidimų ir alkoholio, teigia T.Watanabe'o advokatas. Dėl to vyrui buvo uždrausta lankytis „Wynn“ lošimo namuose.

T.Watanabe'o teigimu, juo iškart susidomėjo „Harrah's“ ir pasiūlė ypatingas tik jam skirtas sąlygas lošti šios bendrovės lošimo namuose. Tarp specialių pasiūlymų buvo nemokami bilietai į „Rolling Stones“ koncertą, 12,5 tūkst. dolerių per mėnesį kelionių lėktuvu išlaidoms kompensuoti ir pusės milijono kreditas suvenyrų parduotuvėse.

Be to, „Harrah's“ pažadėjo grąžinti 15 proc. prie kortų stalo praloštos sumos, jei ji viršija 500 tūkst. dolerių. Vėliau, pasak T.Watanabe'o, kazino visus pasiūlymus atšaukė.

Lošdamas T.Watanabe'as nemokamai apsistodavo trijų miegamųjų apartamentuose „Caesars“ viešbutyje, jam buvo paskirtas asmeninis barmenas, jis gerdavo tik geriausios rūšies degtinę, „Jewel of Russia“, ir jį nuolat supo asistentai, pildantys kiekvieną norą – pavyzdžiui, septynių patiekalų pietus prie lošimo stalo.

Pasak „Harrah's“ viceprezidentės J.Jones, su T.Watanabe'u buvo elgiamasi kaip su kiekvienu stambiu klientu. „Jei jo norai neperžengdavo proto ribų, mes juos vykdydavome“.

5 mln. dolerių per dieną

Du iš T.Watanabe'o norus pildžiusių asistentų, Alas Deleonas ir Kristianas Kunderas, pasakoja, kad šis klientas buvo nepaprastai vertinamas lošimo namuose, nes dažnai žaisdavo žaidimus, kuriuose laimėjimo tikimybė itin maža, tokiuose kaip ruletė ir lošimų automatai. „Jis buvo laikomas „namų“ žaidėju, nes automatai ir ruletė yra „namų“ žaidimai – jų galimybės siaubingai nepalankios žaidėjams, - sako K.Kunderas. - Ir netgi „Black Jack“ jis žaidė taip, tarsi tai būtų namų žaidimas. Prie stalo jis priimdavo labai prastus sprendimus“.

Kiti kazino darbuotojai pasakoja, kad T.Watanabe'as prie lošimų stalų kartais praleisdavo 24 valandas ir pralošdavo po 5 mln. dolerių (12 mln. litų). Jam buvo leidžiama žaisti tris „Black Jack“ partijas vienu metu (kiekvienoje galima statyti iki 50 tūkst. dolerių), o kazino jam suteikė 17 mln. dolerių kreditą, teigiama teismui pateiktuose dokumentuose.

Lošimo namų darbuotojai prisimena, kad T.Watanabe'o elgesys kartais būdavo nekoordinuotas. Jis klupinėdavo ir užsnūsdavo prie lošimo stalų, nors iš greta esančio naktinio klubo skambėdavo tranki muzika.

Žiūrėti pro pirštus

A.Deleonas ir K.Kunderas sako, kad kreipėsi į savo vyresniuosius ir perspėjo, kad T.Watanabe'as atrodo pernelyg apsvaigęs, kad galėtų lošti. Tačiau jiems buvo liepta nesikišti. „Niekas iš mūsų nenorėjo jo atitraukti nuo lošimo, - sako K.Kunderas. - Mes bijojome to, ką mums už tai gali padaryti viršininkai“.

Savo ieškinyje T.Watanabe'as teigia, kad viešnagės „Harrah's“ lošimo namuose metu niekas ne tik nesulaikė jo nuo lošimų apsvaigus, bet netgi aprūpindavo jį alkoholiu ir receptiniais vaistais.

2007 m. rugsėjį jis suklupo savo viešbučio numeryje ir susižeidė nugarą. Asistentai – tarp jų ir A.Deleonas bei K.Kunderas – jam parūpino nuskausminamųjų vaistų, kuriuos galima gauti tik su gydytojo receptu, teigiama ieškinyje.

Pasak J.Jones, tiekti medikamentus klientams prieštarauja lošimo namų politikai. K.Kunderas sako vieną kartą davęs T.Watanabe'ui skausmą malšinančių vaistų iš savo asmeninės vaistinėlės, nes vyras labai prašė.

„Caesars“ kazino darbuotojai sako, kad niekada nebuvo gavę nurodymo girdyti T.Watanabe'ą. Vis dėlto administracija norėjo išlaikyti pelningiausią savo klientą prie lošimo stalų, todėl į jo elgesį žiūrėdavo pro pirštus. Darbuotojų poilsio kambaryje kabėjo vyro nuotrauka.

T.Watanabe'o sesuo Pam sako, kad ji su kitu broliu bei svaine nė nenutuokė, kad jų brolis palieka tokias sumas Las Vegase. Tik per 2007 m. Padėkos dienos šventę aplankęs šeimą T.Watanabe'as prisipažino apie jį slegiančias skolas. „Jam buvo labai gėda“, - prisimena ji.

Po dviejų savaičių Pam Watanabe nuskrido į Las Vegasą ir parsivežė brolį namo. 2008 m. jis vėl neištvėrė ir grįžo dar vienam lošimų raundui. Tais pačiais metais jis atsigulė į priklausomybės gydymo centrą ir nuo to laiko nekėlė kojos į kazino, sako Pam Watanabe.

Pernai liepą T.Watanabe'as pardavė savo vilą Omahoje už 2,66 mln. dolerių (6,2 mln. litų) ir šiuo metu gyvena šalia San Francisko. Kitų metų vasarą dėl skolų jis stos prieš teismą.

lrytas.lt