Deja, nuo pat azartinių lošimų atsiradimo būdavo ir žmonių, nesugebančių valdyti azarto. Todėl indiškame epe „Mahabharata“ daugiau nei prieš du tūkstančius metų buvo rašoma: „Ne kauliukais lošk, o ark savo vagą.“ Pamokymas neprarado savo aktualumo ir šių dienų Lietuvoje, nes Lošimų priežiūros tarnyba skelbia, kad 2004 – 2015 m. yra pateikta 4040 prašymų neleisti lošti.

Vis dėlto tiksliai ir pagrįstai apibūdinti azartinių lošimų padėtį Lietuvoje nelengva, nes trūksta lošiančiųjų tyrimų, nėra aiškus nei jų paplitimo, nei priklausomybės nuo jų mastas.

Todėl tikrai įdomu sužinoti, ką nustatė Visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ interviuotojai, šiais metais apklausę tūkstantį vyresnių nei 18 metų žmonių iš 31-o kaimo ir 19-os miestų. O tarp šių atstovaujančių visos Lietuvos žmones lošiančių tikrai netrūko. Iš viso per paskutinį mėnesį iki apklausos juos išbandė šeši iš dešimties apklaustųjų.

Populiariausiu azartinio lošimo būdu yra dalyvavimas loterijose. Loterijos bilietus pirko 54 proc. apklaustųjų. Antroji pagal gausumą būtų lošiančių internete bei perkančių loterijos bilietus internete grupė – apie 6 proc. Taigi ne vienas tautietis tarsi įkūrė kazino savo namuose.

Trečioji lošiančių dalis – lošiantys nebe internetiniame, o realiame kazino bei jo patalpose esančiais A kategorijos lošimo automatais (t. y. neriboto išlošimo automatais) Jų buvo apie 3,5 proc. lošusiųjų.

Ketvirtoji lošiančių grupė (3,1 proc.) besilažinantys lažybų punktuose ir penktoji (2,8%) – lošiančių su draugais, pažįstamais. Kiti lošimų būdai paplitę mažiau. Antai lošiančių lošimų automatų salonuose tebuvo 1 proc.

Sprendimą lošti, kaip ir bet kokį kitą žmogaus elgesį, lemia keli tarpusavyje susiję motyvai, iš kurių svarbiausias – noras patirti azartą. Senovės medžiotojas turėjo aprūpinti šeimą ir gentainius mėsa, bet vydamasis žvėrį jis dar išgyvendavo ir azartą. Šiandieną svaiginantis azarto jausmas pasireiškia kitur ir kitaip. Taip pat lengva pastebėti, kad jausmai ne visada pakankamai valdomi. Todėl ir lošiantys nori ne tik azarto, kurį lošimai suteiktų, bet ir „sumedžioti žvėrį“ t. y. nori laimėjimo.

Beveik pusė apklaustųjų (48,4 proc.), atsakydami į interviuotojo klausimus, aiškindami savąsias lošimų paskatas, minėjo siekimą pagerinti finansinę padėtį, laimėti pinigų. Akivaizdu, kad toks būdas „praturtėti“ labai naivus, nes vienas euras, surinktas iš perkančių loterijos bilietus, tampa 50 centų, skiriamų laimėjimams.

Patologinius lošėjus gydę psichiatrai ir psichoterapeutai psichologai pastebėjo, kad lošiantys dėl pinigų turi didesnes galimybes tapti probleminiais lošėjais, nes jiems labiau būdingi neprotingi įsitikinimai. Jie klaidingai vertina įvykių tikimybes, tiki, kad gali daryti poveikį atsitiktiniams įvykiams, samprotauja apie lošimo įgūdžius.

Paprastas klausimas parodytų didėjančią galimybę tapti priklausomu nuo azartinių lošimų. Tai klausimas: „Ar bilietas, kurio numeris 777777, yra geresnis nei bilietas, kurio numeris 568423?“ Probleminiams lošėjams labiau patiks daug septintukų.

Lošimas, kuris sukelia nuolatines, sekinančias, keičiančias kasdieninį lošėjo gyvenimą problemas, ardo jo šeimos santykius ir žlugdo profesinę veiklą, yra laikomas psichikos sutrikimu. Įvairių tyrimų apžvalgos rodo, kad tokių asmenų Žemės planetoje gali būti 2 – 5 proc.

Vienas probleminio, nebekontroliuojamo lošimo požymių – jo sukeliamos negatyvios finansinės pasekmės. Lietuvoje jas paminėjo 7,8 proc. lošiančių (taip pat ir loterijose). Kadangi lošė apie pusė apklaustųjų, tai galime padaryti išvadą – lošiantys ir prasilošiantys tautiečiai niekuo nesiskiria nuo kitų šalių lošėjų.

Todėl nestebina, kad jie panašūs į kitų pasaulio šalių lošėjus. Antai, tarp jų daugiau vyrų. Tarp perkančių loterijos bilietus vyrų buvo 58,1 proc., moterų – 50,4 proc., tarp perkančių loterijos bilietus internete – 6,5 proc. vyrų ir 4,2 proc. moterų. Tarp pasirinkusių visus kitus azartinių lošimų būdus moterys sudaro dar menkesnę dalį.

Skirtingą vyrų ir moterų įsitraukimą į azartinius lošimus gali lemti skirtingi jų lošimo motyvai. Vyrai (18,9 proc.) dvigubai dažniau nei moterys (9,0 proc.) teigė, kad paskutinį mėnesį dalyvavo bet kokiuose lošimuose (taip pat ir loterijose), nes norėjo patirti jaudulį, azarto jausmą.

Panašus ir atsakymų „lošiau, nes norėjau užmiršti problemas, nemalonius išgyvenimus“ pasiskirstymas. Ji rinkosi 10,3 proc. lošiančių vyrų ir 4,4 proc. moterų. Nuobodulį bandė įveikti lošdami 15,5 proc. lošiančių vyrų ir 6,6 proc. moterų. Šiuo būdu bandė atsipalaiduoti, pailsėti 17,4 proc. lošiančių vyrų ir 9,2 proc. moterų, o siekė pabūti viešumoje ar išvengti vienatvės 5,9 proc. lošiančių vyrų ir 2,5 proc. moterų.

Draugai paskatino lošti 14,0 proc. lošiančių vyrų ir 5,0 proc. moterų, lošimų reklama turėjo poveikį 11,7 proc. lošiančių vyrų ir 7,6 proc. moterų. Noras išbandyti neįprastą laisvalaikio praleidimo būdą tapo paskata lošti 10,9 lošiančių proc. vyrų ir 4,0 proc. moterų.

Pagrindiniu motyvu skatinančiu lošti, kaip jau minėta, yra noras laimėti pinigų. Pagal jį vyrai ir moterys irgi skiriasi. Tikėdamiesi laimėti pinigų lošia 51,8 proc. lošiančių vyrų ir 45,3 proc. moterų.

Tyrimas atskleidė ir keletą paplitusių, bet neprotingų nuostatų. Bene svarbiausia iš jų - viltis, kad lošiant galima praturtėti, išspręsti savo finansines problemas. Dėl šios vilties didelė dalis lošiančių nesuvokia ir skirtingų lošimo būdų rizikos, nežino, o gal nenori žinoti, kiek jų sumokėtų pinigų skiriama laimėjimams loterijose, kazino ir lošimų automatų salonuose.

Todėl nors daugelis apklaustųjų supranta įsitraukimo į azartinius lošimus pavojų, tačiau nemato pavojaus lošiant internete ar dalyvaujant loterijose. Kazino ir lošimo automatai laikomi tarsi spąstais, kurie tyko silpnavalių, tačiau labai mažai kas skiria neriboto išlošimo automatus, kurie yra kazino patalpose, nuo vadinamųjų B klasės automatų, t. y. riboto išlošimo automatų, esančių lošimo automatų salonuose, nors galimybės prasilošti čia pastebimai mažesnės.

Belieka tikėtis, kad panašių tyrimų bus daugiau, kad daugiau žmonių supras, kur slypi didesnis, kur mažesnis pavojus jų piniginėms ir lošimas jiems tebus laisvalaikio pramoga, mokanti valdyti riziką, bet netaps griaunančia gyvenimą priklausomybe.